Taip viskas keistai, kad jau nebežinau. Vieną akimirką atrodo, kad viskas slysta iš po kojų, kitą akimirką mano mintys nukrypsta ten, kur regiu tiek daug stiprybės. Nežinau, lyg būčiau dvejų asmenų, vienas iš jų silpnas, o kitas pilnas stiprybės ir valios. Nežinau kas darosi, anksčiau taip nebuvo. Nežinau ko imtis, ką galvoti.

Kad ir dabar, sedėjau užklupta blogos savijautos ir tik po kelių akimirkų man jau visai gerai. Ir taip visa diena, visas vakaras. Ir taip vyksta mano blogos ir geros savijautos lenktynės. Na žinoma.. Vakarai pasibaigia su viršų paėmusiu Liūdesiu.

Nesuprantu savęs, nebežinau nieko. Viskas labai nepastovu, mano nuotaika, veiksmai. O taip norisi Ramybės, atgaivos sieloj, tačiau tik pradedu tikėti, kad viskas gerai, paima ir viskas pasikeičia, tada vėl viskas iš naujo. Nepasibaigiantis ratas, kurį manau įmanoma užbaigti tik suradus Ramybę, pastovią savijautą, kuri man glostytų maloniai širdį.