O mano Gyvenimas toks keistas, toks nepastovus, kad net kartais bloga darosi. Mano gyvenime sumažėjo labai daug artimų žmonių. Cha, tiksliau beveik netekau dvejų, o tai man labai daug, nes jie man buvo brangiausi.

Aš nežinau, aš vistiek laiminga, nes ką dabar turiu, tai tik mažytis pagrindas, ant kurio statysiu savo didelius dangoraižius, ten gyvens visa Džiaugsmo šeimyna, šalia jo, visa Laimės kraitė, visai netoli dideli ir smagi Patirtis, vakarais mane lankys mieloji Ramybė, kuri glostys man rankas, na o kartais aš tuose savo pastatytuose dangoraižiuose sutiksiu poną Skausmą, kuris skaudžiai ir taip giliai bučiuos mano širdį. Bet po visų jo nubučiavimų, mane aplankys Pasididžavimas ir dar viena dalelė Patirties, kuri glostys mano plaukus.

Tačiau visą mano Gyvenimą, mano pastatytam dangoraižy gyvens jausmas švelnus it ramybė, stiprus it Skausmas, jausmingas it begalinė Laimė, o tas jausmas bus mano šviesa, kuri mane globos, tai bus tikra šviesa, kuri man bučiuos akis, kutens švelniai mano pėdas ir lyg minkštomis rankų pirštukų pagalvėlėmis vedžios mano veidą, pečius, tai bus lyg švelnus vasariškas vėjas. Taip taip, taip tikrai bus.