Jau nebegaliu. Iš tiesų darosi jau sunkiau nei maniau. Mano širdžiai brangiausias žmogus išvyks jau greit į kitą miestą. Ir nesvarbu, kad mes jau seniai nebe kartu. Man sunku pripažint, bet tokie jausmai jau mane varo iš proto. Nieko nebenoriu, jėgų visai nebėra. Aš žinau, kad tai praeis, bet šis laikotarpis, kurį reikia pereiti, be proto kankina. Taip kankina, kad ateina blogos mintys, kurias man reikia vyti, kaip niekada. Kad nesugrįžčiau į praeitą savo suknistą Gyvenimą, kur nebuvo beveik jokios šviesos. Dabar mano savijauta pradeda siekti šį lygį, bet aš ištversiu, tikrai tikrai. Pereisiu savo Skausmą, kaip ir visada tai dariau, pereisiu, iškesiu nubučiuotą skaudžiai širdį ir tada sutiksiu didelį Džiaugsmą ir visai ne trumpalaikį.