O taip. Juk niekada man dar nebuvo aišku, kaip viskas bus, tad rizikuodavau kiekvieną kartą. Tačiau dabar.. Hm. Pagaliau viskas išaiškėjo. Išaiškėjo visa tiesa. Ne tokia jau ir spalvota ir maloni tiesa, tačiau bent jau viskas dabar aišku kas ir kaip :} Valio. Vadinas galiu gyvent ir statyt naują, daug gražesnį pagrindą. Tik aišku, sakyti šiuo metu yra daug lengviau nei daryti. Nes tai dar nepabaiga. Dar daug reiks įdėti pastangų, kad pamirščiau, ko neturėjo įvykt. O gal turėjo? Taip, galbūt turėjo. Visada Gyvenimas mostels Tau per užpakalį, tol kol darysi tas pačias klaidas. Viskas, šis pamokymas baigėsi. Jau du kartus. O gal tris? Ir net daugiau.. Bet juk po galais, Dovile, juk jau laikas įsisavint šitą pamoką. Pagaliau gal gana?

Taip gana vaikytis savo pono Naivumo, nes per jį, mano Liūdesys ir jo visi draugai atseka link manęs ir ima kandžioti visą mano kūną. Dabar kiekvieną rytą laikas pabust ir nusišypsot sau, vien todėl, kad šį kart gali būt daug lengviau, nes jau nebe pirmą kart tokias klaidas kartoju ir žinau, kad kančia tai tik mokestis į laimę. Taip, vat būtent. Žinau, žmogaus neįmanoma pamiršt. Kaip tokio sutikto žmogaus žodžiais: "Žmogus, tai lyg daiktas, kuris ilgai neliečiamas gali tik apdulkėti, o prisilietus, vėl atgyti." Tai gi, meilieji, žmogaus pamiršt neįmanoma, tik prisiminimai gali išdilti, tačiau jis pats - ne.

O, mielas mano Gyvenime, kartais taip tik negera širdy, kad viskas keičiasi, kad laikas teka ir niekaip negalėsi jo sustabdyti, o tiesiog belieka lėkti kartu su juo. Taip, aš tikiu, kas viskas bus gerai, ir kad Tu, mielasis Gyvenime, man dar labai plačiai šypsosies. Kažkada. O galbūt, jau visai greitai.