Ir taip vieną neryškų, tylų rytą, pasijunta Tyla. Ir taip visai neįsimintiną akimirką, raudona spalva nublunka, ir taip beprotiškai trūksta kažko. Ir žodžiai išbyra iš vos pravertos burnos. Išbyra ir nesuprasi ar čia trūksta ponios Laimės, o gal Aistros, o gal tiesiog tyro Džiaugsmo? O gal dar visai paprasčiau? Gal šiandien mane aplankė Ilgesys? Ilgesys to.. Na. Tada, kai širdis susitraukia daug dažniau ir smarkiau. Gal tai Ilgesys to, ko niekada ir neturėjau. Gal tik vieną naktį mėgavausi, užuodžiau beprotiškai viliojantį kvapą, na gal tik vieną tūkstantį kartų svajojau ir kūriau Fantazijas savo tuščioj galvoj, kaip paskęstu ten. Ten.. Na. ir vėl mano žodžiai byra it birus jūros smėlis, it mano Mintis pagrobia bangos ir nusineša toli, į nežinią.
Gyvenime, mano mielas, kur man eiti? Kur man eiti, kad surasčiau, kad patirčiau tai dar kartą, apie ką svajoju beveik kas karčią naktį.
O gal tai visai ne tai?
Gal tiesiog vieną rytą beprotiškai trūksta jaukių namų? Ten, kur paprasčiausi, žmogiški pietūs kvepia ant medinio stalo?
Gal tiesiog man beprotiškai šiandien trūksta Šurmulio, kuris užmuštų Tylą garsiai.
Arba ne.
Arba šiandien aš mažiau nei Niekas. Ir visai, ir visai man nieko beprotiškai netrūksta. Nes aš ir esu mažiau nei Niekas.