Vakar naktį tave jutau. Šiandien ryte - irgi. Tu kvėpavai į ausį vėsiai. Įkandai į lūpas, nubučiavai krūtinę ir. Ir truputį giliau - širdį.
O šį vakarą tu nuostabus, geidžiu apie tave galvoti, geidžiu tavęs. Tačiau tik šį, purpurinį vakarą. Tik šį vėsų vakarą, trokštu tavo gruoblėtų pirštų, tačiau švelnių. Trokštu tavęs, Liūdesy. Tavo užpildyto kalbėjimo, tavo kvėpavimo, liūliavimo prieš miegą. Tik prašau, rytoj ryte išeidamas, palik man Džiaugsmą ir jo laisvas rankas manosioms.