Ir kas gi tas didis mūsų Gyvenimas? Ir kas gi jis toks, kai Jūs patys jį taip gardžiai pakartinat? Ir kas gi? Kas jis toks, kai naktimis nemiegate? Ah, tas šaunusis jausmas. Ir ko gi Jūs, mažut mažutėliai nosis nukabinę? Ieškote dėl ko save griaužti. Ah, taip, juk tas jausmas nuostabus! Ir kaip matyt, mums tas Sielvartas reikalingas iki pat skaudėjimo, kad be jo negalim.
Ir kas gi tas Gyvenimas, kai Laimei atėjus, nė nepajutę ieškome pono Skausmo? Ah, ir kokie mes nemenki nelaimių ieškotojai. Jei ne pinigai, dėl kurių kalta ponia Puikybė, tai toji Meilė, dėl kurios dieną naktį verkia mūsų mažut mažutėliai. Ir kas gi tas Gyvenimas, kai Sielvarto moksliukai bergždžiai akutes kankina į klaidingai nužiūrėtą veidą. Ir kam gi viso šito reikia? Kam kam kam, mielasis žmogeliuk? Kam kartų prieskonį ragauji? Ir kodėl mažtut mažutėliai negali be viso to?! Ir kodėl jiems neužtenka paprasčiausios Laimės?!
Ah, Gyvenime, aš nežinau.