Tiesiog galbūt mes visi priversti atsistoti ant kojų. Tiesiog gal taip turi būti. O gal tiesiog tokia ta Gyvenimo prasmė. Vieni ją suprantame, kiti ne, o dar kiti, visai apie tai negalvoja. O gal net ir nereikia? Juk vistiek, visus visus, mažus ir didelius aplanko Liūdesys. Kartais juk taip būna. Kartais, kai norisi nutildyti Tylą, o vėliau jos pradeda trūkti. Kartais juk taip būna, kai patys brangiausi atsisėda kažkur toli, o galbūt patys pakeičiame vietą ir juos paliekame? Na, būna. Būna, kai raudoni labai krenta ir po kojom šoka. O tikriausiai visai nelinksmai. Na, būna, kai norim, kad laikas sustotų, bet deja, jis toks greitas ir niekada nepaklūsta. Niekam niekam. Ir būna, kai iš nieko reikia pastatyti didingą Gyvenimą. Žinoma, nuostabų.
O mes tą ir darom, maži ir dideli :) Ir būna, kad kartais viskas vėl sugriūna. Bet nieko baisaus, juk būna, kad tiesiog laikas nestoja.