O Gyvenime! mano didvyri, Stebukladarį, Tu užriši mums lūpas ir leidi klausytis tylos, ištuštini rankas ir leidi apkabinti Nieką, o akyse palieki prisimintą šypseną. Ak, ir kodėl gi leidai prisiminti, nors sekundei, bet giliai. Ir kodėl gi leidi ant mūsų pečių atsisėsti iškraipytai Tiesai? Nors abu puikiai žinom Likimą.