Tiek daug Minčių, skęstančių betvarkėj. Tiek daug žodžių tylių. Triukšmo kūne, kurio sunku atsikratyti. O mielasis mano, Gyvenime! Iš kur tiek Drąsos mano akyse? Pamiršti Stebuklą?! Tokią Aistrą? Aistrą iš didžiosios raidės! Mielasis, jie mane apgavo. Apgavo Jausmai. Tie, kuriais tikėjau labiausiai. Dėl ko svajojau nebūtį.
Tiek daug Minčių, nė vienos rišlios. Tiek daug Tylos. Ant mūsų lūpų, amžiams pažymėta. Tu ten, aš čia. Rudens lapai nukrito, gruodžio pirmos snaigės ištirpo ant tavo plaukų. O mano Mintys pasiliko tik man. Tyla man šnibžda amžinybę. Neišsakyti žodžiai, kutena mano kelius, kuriuos aplaužei Tu. Čia ir verta sustoti. Tyliai. Abiems mums žinant. Tikriausiai.