Gyvenime. Tu toks nuostabus, tyras ir nepakartojamas! Tavo draugas Ilgesys tampa mano nuolatiniu palydovu. O kur gi išsvajotoji dama Ramybė!? Su truputėliu gardaus prieskoniu ant mano kūno? Tik pamirštos Svajonės. Ne. Greičiau Aistra. Tik Sielvarto išblėstantis kvapas. Ir vis labiau pamirštu, dėl ko kvėpuoju. Dėl Džiaugsmo? Kuris mane aplanko kiekvieną dieną? Taip taip, tas išsvajotasis Džiaugsmas. Tik. Kažko nėra. Truputėlis daugiau už dabar. Jausmas pamiršo mane svajingam rudenio atodūsy. Ir mano sakiniai nebeturiu prasmės. Išsidraiko netobulam fone. Ir galbūt man gera. Bent jau taip vis kartoja laimingi žmonės. Ak, Gyvenime! Tu toks fantastiškas! Toks skanus! Tik. Kažko trūksta. O gal per daug? Ak Gyvenime! Aš nežinau kur Jie, kur Jis, bet kad tik būtų. Mmmm. Ir taip gera kvėpuoti, rudens vėsa. Ji primena namus. Už begalybės kilometrų.