O taip gera sugrįžti.
Sugrįžti, kur kvepia žiedais gatvės.
O taip gera grįžti ten, kur Gyvenimas diktavo pirmąsias pamokas,
ten, kur pirmą kartą pažinau turtingąjį poną Liūdesį. Liūdesį, kuris išdėliojo pirmuosius Skausmo takus ant mano kūno.
Taip beprotiškai gera grįžti ten, kur nuodėmingoji Aistra pirmą kartą palietė lūpas.
Kur patys viršiausi nukėlė į rojų, o vėliau gražino ant Tikrovės rankų.
Ir taip beprotiškai keista laukti ir vėl išsipildžiusios Svajonės ant savo nuogo kūno.
Laukti ir galbūt nesulaukti.
Ir vėl gi, apsilanko ir nepamirštamoji Nežinomybė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą