Šiandien, Gyvenime, aš supratau. Supratau tai, ko niekada nenorėjau suprasti. Kad visą tai, ką man ruošei ir dalinai, kai vakarais siųsdavai poną Liūdesį ar Skausmą, tai tik trupinėlis tavęs. Atleisk. Aš jau užuodžiu tave visą, nuo kojų pirštukų iki pat dangaus! Girdžiu. Jau nebe tylų sėlinimą, o grėsmingą dundėjimą, bėgimą, kuris kas kart man ūžia ausyse. Kuris kas kart verčia atsimerkti ir pagalvoti. ---- Ką? Kad esu.
Kad esu čia ir jau rytoj, po keliolikos naktų būsiu ten. Kažkur.

Tačiau su Juo.