Ar kas nors, kada nors yra susimąstę, kad klausomiausia daina gali būti užmiršta ir tik po daug laiko netyčia vėl ją išgirdus, supranti, kad viskas praėjo. Tas piktybinis Liūdesys. Jo nebėra. Ir seniausiai violetinė spalva yra išblukusi iki balčiausios. Tik kartais. Kartais aš ją užuodžiu.
Daugiau nieko nieko.
Tik migla.
Liūdesio paliktos pėdos.
Ant kūno.
Ir aš.