Tu buvai mano pasaka, jausmas, dėl kurio skruzdės lakstė po kūną, pagalvojus apie prisilietimus. Visai netyčia, o gal? Et, nesvarbu, nesvarbu. Tu sukėlei jausmą.. tik iš mažosios raidės. Tą jausmą, dėl kurio esu čia, pirštų galiukai laksto, lyg pašėlę, nes nėra kur slėptis. Tu išnuoginai mane. Tik prieš nieką. Nors vis tiek taip smarkiai gėda. Tu buvai mano jausmas, pasaka, kančia. Nors ne, visai ne kančia, tu buvai mano aistra, beveik pasiekiamas tolis, drovumas mažas, tu buvai mano.. Esi mano geidžiamasis. Ne. Banalu. Banalu viskas. Čia neturėčiau būti, neturėtų būti visko, kas yra dabar. Tu niekas, tu dūmas, tu pasaka, kurią ištrinsiu. Arba Laikas. Kažkuris iš mūsų. Tik tavęs čia nebebus, nebebus nieko, tavo jausmo. Et, tiksliau mano jausmo. Ir bus taip gera, vėl pagaliau taip gera, kaip seniai jau buvo. O ar buvo? Šaaa. Daugiau niekada apie tave. Tu niekas, pavirtai į nebūtį, į dūmą, kuris išnyko mažinai, be jokio kvapo, be jokio jausmo ir prisilietimo.

Taip, kažkada taip bus.