Užsuko

Šaltis nuglosto rankas. Kaip gaila. Kaip gaila, kad užsukai, nelauktas svečias. Na? Ir kaip tu gyveni? Mielas bekūni. Juk taip nostalgiškai nusišypsai. Ir koks visgi savanaudis tu esi. Ateini nepranešęs, tyliai sėlini į mane, glostydamas mano kūną, narindamas mano pirštus ir išvydamas mano ponią - Ramybę. Ei!! Ir vėl. Vėl vėl vėl. Vėl paklydo ji. Tarp nebūties, kur kartais būni TU. Tu, mano bekūni. Kurį užuodžiu kartais violetine spalva. Mmmm, šaltis nuglosto rankas.
Atnešk rytoj mano Vertybes. Nepamiršk ir Džiaugsmo, ypač Ramybės. Nepamiršk. Ir nepamiršk išeiti. Kiti laukia. Kiti, drebančiais pirštais, sutrupėjusiais veidais ir be nieko. Ten tavo vieta. Išeik, manęs lankyti dar ilgai nereiks. Išeik, bekūni. Bekūni, Liūdesy.