Melas. Gal dėl to pasaulis toks gražus. Tik apsimeskim. Daugiau nieko, tik gražiausi veidai, tobulybės robotai. Ir pasaulis – idealus. Argi ne? Argi ne toks simpatiškas Gyvenimas? Be jokių niūrių spalvų. Tik blizgantys veidai. Ilgiausios blakstienos, balčiausios dirbtinės šypsenos. Argi nežavu? Juk visiems tai taip gražu. Ir taip gyventumėm visą amžinybę. Be jokio purvo, tik pedantiška Puikybė. Nejaugi nejauku? Juk Gyvenime taip gražu, o gal graudu? Bet mieliausi mažutėliai, argi tai Tikrumas? O dabar užmirškim Melą. Juk dėl to pasaulis toks visiems žiaurus. Bet drįsčiau abejoti. Juk čia gyvena Viltys, kartais ne tokios linksmos Mintys. Bet juk tai elegantiškas Laikas, kuris verčia irtis. Tik sustoti, čia niekada nereikia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą