Ar jauti? Ar jauti raudoną Rudenį? Ar jauti, kaip jis skina šypsenas? Aš jaučiu. O ar jauti, kai barbena į langą lietus? Gal kartais čia Džiaugsmas? Aš nežinau, o gal Tu žinai? O gal žinai, kada tai pasibaigs? Na ne, ne Ruduo, o Liūdesio pamaina? O Tu jauti? Ah, ar jauti, kaip kartais skauda? Na ne, ne man, o Rudeniui. Rudeniui, kai jį vėjas šukuoja ir nuplešia viską, kas buvo svarbu. Ah, o ar jauti, kaip juokiasi Liūdesys? Na ne, ne iš Rudenio, o iš mūsų. Aš jaučiu. Jaučiu, kaip kartais mintys tokios didelės. Tokios didelės, kad nebegaliu jų sudelioti, tokios netvarkingos, kad nerandu net vietos nė vienai. O ar jauti, kaip gera? Aš jaučiu. Jaučiu, kaip viskas čia gerai. Gerai, kai verkia Džiaugsmas, gerai, kai skauda Rudeniui, gerai, kai minčių tiek daug, bet nė vienos nėra. O ar jauti, kaip gera, kai nebesudelioju nei vieno buvusio gražiausio trupinėlio. Aš nejaučiu. O ar žinai, kad kai negirdi, ateina Laimė. Tokia didelė ir graži. Ir visai nebanali. Tokia tyra ir nuostabi. Aš nežinau, bet aš tikiu.