Pavargau, siaubingai pavargau nuo tokio buvimo, kad ir kaip man gera gyventi, mane kartais aplanko mano didysis ponas Liūdesys, žinoma kartu jis ne vienas, o dar už rankos ir su Sielvartu, kurie mane glosto, glosto širdį ir bučiuoja atmerktas akis, kurias tada dažnai į skausta.
O minčių čia tiek daug, tik deja nė vienos nesudėlioju į reikiamas vietas. Jos tokios sunkios, kad akimirką atrodo norisi tik miegoti ir miegoti.
Ah, gyvenime mielas ir kiek gi viskas taip trūks? Kiek gi Tavo Skausmas mane lankys? O gal visai tai nesvarbu? Visai visai? Nes žinau, kad po 1000 naktų ir 1000 dienų aš rankoj nešiu Sėkmę, o šalia jos, kvėpuosiu Tavimi. Taip, Tavimi, kuris jau nebe karčiai mane bučiuos ir visai ne šiurkščiai glostys širdį, o taip lengvai ir maloniai kutens. Amžinai. Tol, kol būsi. Ir juk visai nesvarbu net, kur Tu, svarbiausia, kad esi. Kad kvėpuoji tuo, kuo ir aš, kad gyveni, nes aš žinau, kad mes susirasim vienas kitą. Gyvenimas man Tave dovanos, taip kaip dabar Liūdesį, aš tiesiog žinau, kad taip ir bus.
Ir gana dejonių, nes Tu jau visai arti! Galiu net užuosti Tavo garsą, girdėti Tavo kvapą, nes Tu jau visai šalia! Tik už 1000 naktų bemiegių ir 1000 tylinčių dienų. Tu jau visai šalia!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą