Keistai jaučiuosi, lyg dvilypė asmenybė, kai vieną akimirką atrodo krisiu ant kelių, o kitą, eisiu galvą iškėlus per Gyvenimą. Nežinau kas darosi. Noriu pasilikti ten, kur stiprioji mano pusė, kur viskas įmanoma, kur šviečia ryškios spalvos, o ne blanksta dienos. Akimirką atrodo, kad pereisiu per visas nelaimes ir nešiuos Laimę rankoj, kitą akimirką atrodo, kad pasiduodu mėgaudamasi Liūdesio glamonėms širdies. Kas geriau? Ar kentėti ir nurimus iškilti? Ar drąsiai eiti per kliūtis šypsodamasi, kad viskas puiku ir bus dar puikiai? Kas geriau?
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą