Ir kartais. 

Kartais net ryškiausios spalvos tampa ne tokios ir sodrios. 

Na. 

Na, bet juk - - - Ruduo. 

Ir aš žinau, kur Tu esi

Visas Pasaulis maišėsi aukštyn kojom, audros ir pašviesėjimai, praradimai, atradimai, pamokos.
Ir aš čia- stoviu, viso ko vidury, Ramumos apsupty, atradus savo vietą, savo Jausmą, patį tikriausią, patį tyriausią. Siūbuoja jis mane ir aš šoku vis pirmyn, pirmyn. Ne viena, o su Juo. Tokia lengva ir spalvota, pakylėta, it pūkelis, sukantis nuostabiausiose šviesose.

                                                                                                        Ir aš Myliu. Pagaliau aš supratau.

 

Gimsta žemė ir vėl. Sprogsta visu savo gražumu. Ir vėl. Ir vėl. Ir vėl.
O aš siūbuojuosi savo Meilės lopšyje, užliūliuota pasakos gražios.

Ir kartais aš prisimenu. 

Nes kartais stiprus vėjas, atverčia praėjusius puslapius mano knygoj.

Ir kartais aš prisimenu.

Nes gyvenai mano Mintyse ilgai.

Ir dabar aš tikiuosi. kad atrasi savo Laimės kelią:

patį tyriausią.

Nors retkarčiais praeities paukščiai sugrįžta. Ir galima pajusti lengvą, nostalgišką, šiek tiek, o gal stipriai išblukusią jausmų paletę. Nors retkarčiais praeities paukščiai sugrįžta,
mano kelias-
į PRIEKĮ. Ryškiomis spalvomis.

Mano pilkas kūnas maudosi tyriausiame Džiaugsme. Lūpas bučiuoja Aistros.
----- Gera.
Taip gera, kad norisi užtilti amžiams.
Niekam nesakyti.
----- Atradus tikrą Laimę.

Būk mano amžinu Jausmu.

Naujas Ruduo, kitoks Jausmas. O ponaitis Liūdesys- toks pat.
Toks pat žavingas, Toks pat gilus.
Naujas Jausmas, nauja Aistra mano kūną varsto.
O Liūdesys------
toks pats.
Toks pat beprasmis, čiobrelių kvapo---
tiršta spalva mano kūną nudažo.
Naujas Ruduo, o medžiai raudoni.
Sukasi ratu mano beprotybės toliai.